Parengė I. Opriško HB, ryodoraku ekspertas, sveikatos technologas, sveikatintojas
Šiandien žmogaus sveikatos valdymo tikslas gali skambėti taip: „Gyvenkite ilgiau, kuo mažiau sirgdami!“ Bet ne daugiau, nes jei konkretus žmogus pasiekia savo sveikatos optimumą, jis įgyja galimybę pasiekti savo ilgaamžiškumo ribą, kurią nustatė gamta „protingo žmogaus“. Sveikata gali būti vaizduojama kaip valdymo pasekmė, ją generuoja valdymas, tiksliau, sveikatos reiškinys yra valdymo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis sveikatos valdymo subjektas (reguliatorius) yra pats žmogus, nesvarbu, ar jis tai suvokia, ar ne. Vadinasi, bet kokie su juo nesuderinti bandymai paveikti šio žmogaus organizmą pasmerkti nesėkmei. Prie daugelio apibrėžimų, kas yra sveikata, galima pridėti šiuos dalykus: sveikata yra reiškinys, atsirandantis dėl gyvos sistemos (ląstelių, audinių ir organų) koordinuotos veiklos valdymo, kad būtų pasiektas daugumos sistemų pastovumas (homeostazė), apibūdinantys tiek vidinę kūno aplinką, tiek santykių stabilumą (harmoniją) visuomenėje.
Dėl šios priežasties suvokimas, kad reikia riboti tam tikras elgesio formas kasdieniame gyvenime, gali atsirasti tik per mokymus įgytas žinias. Savo ruožtu, istorinių žmonijos raidos aspektų analizė leidžia išsiaiškinti kai kurias „žalingų klaidų“ priežastis, kuriant Homo sapiens. Pradėkime nuo to, kad pagal vieną iš biologijos postulatų: rūšis pagal apibrėžimą yra nemirtinga, tačiau atskirų organizmų, sudarančių rūšį, gyvenimas yra baigtinis ir tęsiasi tam tikrai rūšiai ribotu laiko intervalu. Tuo pačiu metu realiomis laukinės gamtos sąlygomis daugumai bet kurios rūšies atstovų nėra duota realizuoti savo ilgaamžiškumo potencialą (ribą). Įvairių rūšių vadinamosios „sąlygiškai tipinės“ išgyvenimo kreivės (išgyvenimo kreivės, jei kalbame apie žmones) skirtingomis sąlygomis varijuoja nuo stipriai „įgaubtų“ iki beveik „stačiakampių“. Žmonija perėjo daug savo evoliucinio vystymosi etapų. Taigi iki XIX amžiaus pirmosios pusės Europoje iki penkerių metų gyveno tik ketvirtadalis naujagimių, o daugumos suaugusiųjų gyvenimas retai viršydavo 30 metų ribą. Nustačius infekcinių ligų bakterinį pobūdį ir sukūrus gyventojų imunizavimo metodus, vidutinė gyvenimo trukmė Europoje iki 1850 m. pasiekė 50 metų. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukūrus antibiotikus, dezinfekavimo ir skausmą malšinančius vaistus, kūdikių mirtingumas Europoje sumažėjo iki beveik nulio, o žmonės nustojo mirti nuo daugumos traumų ir chirurginių intervencijų. Žmonių išgyvenimo kreivė koreliuojasi su laboratorinių gyvūnų gyvenimo kreive, kuriems negresia mirtis nuo bado, jie apsaugoti nuo plėšrūnų, išgydomi nuo daugelio ligų. Pav.1.
Pav.1. Žmogaus „egzistavimo kreivė“ civilizacijos vystymo procese.1 - iki infekciniu ligų, bakterinės, priežasties atradimo (gyvenimo vidurkis 30 metų), 2 - iki antibiotiku sukūrimo ( gyvenimo vidurkis 50 metų), 3 – iki koncepcijos “rizikos faktoriai“ (gyvenimo vidurkis 70 metų). Adaptuota pgl. Dartau 2005.
Šiuolaikinių piliečių išgyvenimo kreivės posūkio taškas atitinka momentą, kai išsenka atsarginės homeostazės mechanizmų talpos. Žmogui šis momentas ateina sulaukus 40 metų. Beveik visi gyvena iki 40 metų, o laikotarpis nuo 40 metų iki paskutinio kohortos atstovo išnykimo (apie 120 metų) yra dvigubai ilgesnis nei pirmasis. Iš to išplaukia, kad žmogus, norėdamas realizuoti savo ilgaamžiškumo potencialą, turi ne tik laikytis pagrįstų sveiko ilgaamžiškumo taisyklių po 40 metų. Sąmoningo suaugusiojo gyvenimo laikotarpiu nuo 20 iki 40 metų jis savo kasdieniniame gyvenime turi suformuoti tam tikrą skaičių papildomų mentalinių gyvensenos valdymo grandinių, kurios suteiks jam galimybę gyventi ilgai.
Kyla klausimas – kas suteiks naujų žinių, įgyti naują valdymo meną? Istorinė patirtis rodo, kad veiksmingiausia forma yra – mokytojai (guru, žyniai). Mokytojai, turintys reikiamų žinių, jas taikantys savo gyvenime, yra sektinas pavyzdys. Įgūdžiai tvarkyti savo sveikatą prilygsta sveikatos valdymo technologijai. Šių įgūdžių stokos rezultatas - individo egzistavimo trukmė (bendra gyvenimo trukmė), su didele tikimybe, neviršys vidutinės reikšmės ir atitiks standartiniam ligotumo raidos scenarijui.
Šaltinis
Dartau L. 2005. Sveikatos fenomenas. Countori siences Nr5.2005 M.
